2017 m. gegužės 4 d. jaunimo klasių mokiniai, lydimi klasės auklėtojų ir socialinės pedagogės susiruošė į Pakutuvėnus susitikti ir pabendrauti su broliais pranciškonais, paieškoti dvasinės ramybės, paguodos bei stiprybės. Taip pat buvo svarbu pamatyti šv. Antano Paduviečio parapiją ir vienuolyną bei susipažinti su kitokia gyvensena, su galimybėmis, kaip galima spręsti priklausomybių problemas.

Pakutuvėnai – kaimas nuošalioje Žemaitijos vietovėje, Minijos slėnyje, prie upės vingio. Kai kurie šį kaimą vadina tiesiog Pakūta. Manoma, kad kaimas įvardintas tarsi atgailos vieta. Čia aplink tik keli vienkiemiai. Istoriniai šaltiniai mini, kad tai buvusi nuošali, pelkėta, miškais apsupta, sunkiai pasiekiama vieta. Ten senovėje ponai specialiame pastate plakdavo nusižengusius baudžiauninkus. Šventadieniais po pamaldų jaunimas rinkdavosi į gegužines.

Atvykę į Pakūtuvėnus buvome šiltai sutikti brolio pranciškono Antano Blužo. Sėdėdami aplink laužą ir klausydamiesi brolio pranciškono Antano pasakojimų, prisiminėme senąjį Pakutuvėnų kaimą, jo žmones. Sutrikusieji čia atranda pasitikėjimą savimi, pajaučia Visagalio artumą. Netradiciškai laikomos pamaldos šioje kuklioje bažnyčioje, kurioje tvyro nuoširdumas, atvirumas, įsiklausymas į sutrikusius, abejojančius, pasiklydusius moralėje, išbarsčiusius savo gyvenimus žmones, apgaubia padrąsinimo, pasitikėjimo aura.

Supratome, kad norintys grįžti į doros kelią, praradę gyvenimo prasmę, suranda šiuos namus ir atsakymus į klausimus: „Kaip gyventi, kai nežinai dėl ko gyveni? Ir ko atėjai į šį pasaulį?“ Kaip yra pasakęs šios parapijos brolis pranciškonas Gediminas: „Mums skirta daug dalykų šiame gyvenime – daug palaiminimų, pažadų, dovanų“.

Informaciją parengė Socialinė pedagogė Dainora Kalniškienė

Nariai
74
Straipsniai
258
Straipsnių peržiūros
348488

Prisijungimas

Joomla templates by Joomlashine